Šaltinių autentiškumas vaišnavų religijoje

Cituoju iš Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados knygos "Viešpaties Čaitanjos mokymas" apie kai kurias švento Dievo tarno savybes:

Krišnos sąmonėje esantis asmuo, kuris yra pilnai pasišventęs transcendentinei mylinčiai Viešpaties tarnystei, išvysto visas dieviškas pusdievių savybes. Yra daug dieviškų savybių, bet Viešpats Čaitanja tik kai kurias iš jų apibūdina Sanatanai Gosvamiui. Viešpaties pasišventęs tarnas yra visados geras kiekvienam, ir neįsitraukia į kivirčus. Jam rūpi gyvenimo esmė, kuri yra dvasinė. Jis vienodas visiems, ir niekas neranda jame ydų. Jo kilniaširdiškas protas visados žvalus ir švarus, ir neturi materialių apsėdimų. Jis visų gyvų esybių geradarys, ir yra ramus bei visados atsidavęs Krišnos globai. Jis neturi materialių troškimų. Jis labai kuklus ir pastovus savo tiksle. Jis nugalėjęs šešias materialias savybes, tokias kaip geismas ir pyktis, ir jis nevalgo daugiau negu reikia. Jis visados sveiko proto ir pagarbus kitiems, bet pagarbos sau nereikalauja. Jis rimtas, maloningas, draugiškas, poetiškas, įgudęs ir tylus.

Dievo pasišventusio tarno aprašymas yra ir Šrimad Bhagavatam (3.25.21), kur sakoma, kad jis visados tolerantiškas ir maloningas. Visų gyvų esybių draugas, jis neturi priešų. Jis ramus ir jame yra visos geros savybės. Tai tik kelios Krišnos sąmonėje esančio asmens charakteristikos.

Taip pat Šrimad Bhagavatam sakoma, kad jeigu kas gauna galimybę tarnauti didžiai sielai - mahatmai - jam atsiveria kelias į išvadavimą. Tačiau tie, kas prisirišę prie materialistiškų asmenų, eina tamsos keliu. Tie, kas iš tikro šventi, yra transcendentiški, santūrūs, ramūs, draugiški visoms gyvoms esybėms, ir nepavaldūs pykčiui. Paprasčiausiai bendraujant su tokiais šventais žmonėmis, galima tapti Krišną įsisąmoninusiu bhakta. Iš tiesų, tam kad išvystyti meilę Dievui, reikalingas bendravimas su šventais bhaktomis. Pažangos dvasiniame gyvenime kelias atsiveria bet kam, kas susiduria su šventu žmogumi, o sekdamas bhaktos pramintu taku, žmogus tikrai išvystys Krišnos sąmonę pilnavertėje pasišventimo tarnystėje.

Jahja wrote:Kaip tu supranti pirma punkta? Ar kad Dievas prisiima kazkoki pavidala ir taip Pats pasirodo Zemeje?

Ne. Dievas neprisiima pavidalo. Pagal žinias, kurias atskleidžia Indijos teistinė raštija, Visagalis Aukščiausiasis apsireiškia toks, koks yra, per Savo vidinę dvasinę galią, iš kurios kyla visa, kas yra būtyje. Jis materijos valdovas, ir niekada nėra pavaldus materijai. Jam nereikalingas materialus kūnas. Kad galėtų nužengti į Žemę, Jam nereikia įsikūnyti materijoje. Jam įmanoma viskas, ir nėra nieko neįmanomo. Amžinajame dvasiniame Danguje Jis turi amžinus, beribių galių, absoliučių savybių pavidalus, kurie nesiskiria nuo Jo Sielos. Dievas - nedualus. Tarp mūsų kūno ir mūsų sielos yra skirtumas, mes dualūs, o Aukščiausiasis - absoliučiai tobulas. Taigi, panorėjęs, Jis gali apsireikšti Žemėje, su visomis Savo galiomis ir Savo asmeniniu pavidalu.

Bhagavad-gita, 10.3:

"Kas žino Mane kaip negimusį, bepradį, Aukščiausiąjį visų pasaulių Viešpatį, tas, vienintelis nepaklydęs tarp žmonių, išsivaduoja iš visų nuodėmių".

Bhagavad-gita 4.6 - 10:

"Nors esu negimęs, ir Mano transcendentinis kūnas niekada nesunyksta, nors esu visų gyvųjų esybių Viešpats, vis dėlto kiekvieną epochą Aš nužengiu Savo pirmapradžiu transcendentiniu pavidalu."

"Kai tik religija kur nors ima nykti ir įsivyrauja bedievybė, Aš nužengiu Pats, o Bharatos aini."

"Kad išlaisvinčiau doruosius ir sunaikinčiau piktadarius, o taip pat atkurčiau religijos principus, Aš Pats apsireiškiu epocha iš epochos."

"Kas suvokia transcendentinę Mano atėjimo ir veiklos esmę, tas palikęs kūną daugiau negimsta materialiame pasaulyje, bet eina į amžinąją Mano buveinę, o Ardžiuna."

"Išlaisvinti nuo prisirišimo, baimės ir pykčio, būdami pilnai į Mane pasinėrę ir priimdami Mano prieglobstį, daug daug asmenų praeityje buvo apvalyti transcendentinio žinojimo apie Mane - ir taip jie visi pasiekė transcendentinę meilę Man."

Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada rašo:

"<...> gyvoji esybė pamiršta viską, dėl to, kad keičia kūnus, bet Viešpats atsimena, nes Jis nekeičia savo sac-cid-ananda (amžinybės, žinojimo ir palaimos) kūno. Jis yra advaita, tai reiškia, kad nėra skirtumo tarp Jo kūno ir Jo Paties. Viskas, kas su Juo susieta yra dvasia - tuo tarpu, salygota siela skiriasi nuo savo materialaus kūno. Ir todėl, kad Viešpaties kūnas ir Jo "Aš" - tapatūs, Jis visada, net jeigu ir nužengia į šią materialią plotmę, yra kitoks nei paprasta gyva esybė. Jo padėtis kita. " (Iš Bhagavad-gitos 4.5 komentaro)

Bhagavad-gita, 7.25 - 26:

"Aš neapsireiškiu visiems. Nuo kvailių Mane slepia Mano vidinė galia (jogamaja); todėl jie nepažįsta Mano negimstančios ir nesunaikinamos prigimties."

"O Ardžiuna, Aš pažįstu visas judančias ir nejudančias praeities, dabarties ir ateities būtybes, bet Manęs nepažįsta niekas."

Bhagavad-gita, 9.10 - 11

"O Kauntėja, tai Mano nurodymu kūrimo galia (maja-šakti)  sukuria visą kosmoso reiškiniją ir visas judančias bei nejudančias būtybes. Taip materialus pasaulis kuriamas ir naikinamas vėl ir vėl."

"Kai apsireiškiu Savo į žmogaus panašiu pavidalu, kvaili materialistiško proto žmonės negerbia Manęs, todėl, kad negali suprasti Mano prigimties - visų būtybių Aukščiausio Viešpaties."

---

Jahja wrote:Todel, kai kalbame apie kokio nors teksto, kaip Dievo Žodžio, autentiskuma, tai reikia buti tikram del:

1. Kad tekstas buvo perduotas per tam tikra zmogu. Tai negali buti anoniminis tekstas. Turime buti tikri, kad tekstas associjiuojamas su tam tikru, realiai ekzistavusiu istoriniu asmenimi, kad butent per ta asmeni tekstas buvo perduotas.

2. Turime zinoti apie ta asmeni pakankamai daug. Turime tureti pakankamai patikimu istoriniu faktu apie ta asmeni kad galima butu spresti apie jo zmogiskasias savybes ir kiek verta juo pasitiketi.

3. Turime buti tikri, kad tas asmuo isties buvo Dievo pranašas. Tam turime tureti patikimu istoriniu faktu.

Taigi, imkime bet kuria is Vedu ir patikrinkime ja pagal siuos kriterijus. Kiek as zinau, tai net nezinoma kada tiksliai Vedu tekstai atsirado, mazdaug +/- keli simtmeciai tikslumu. Bet gal tamsta atma zino ka nors daugiau. Tai butu idomu isgirsti.

Taip, manyčiau, kad su šiais dalykais esu daugiau susijęs negu tu. Daugiau studijavęs.

Kalbant apie istoriškumą, Vedų dvasinės kultūros šventųjų asmenybės labai gerai žinomos, pavyzdžiui, gali pasieškoti informacijos apie Madhvačarją, Ramanudžačarją, Višnusvamį. Netgi šiais laikais, galima susipažinti su dabartiniais aukščiausio lygio dvasiniais mokytojais, kurie yra tattva-darši, suvokiantys Dievą, regintys Aukščiausiąją Absoliučią Tiesą, bendraujantys su Dievu ir Jį pažįstantys. 20 amžiaus vaišnavų šventųjų, tokių kaip Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura,  Šrila Bhaktipragjana Kešava Gosvamis Maharadžas, Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada gyvenimas ir veikla labai išsamiai paliudyti ir aprašyti. Jie parašė daug knygų, per kurias galima susipažinti su jų dvasiniu lygiu, bei Vedų raštų paaiškinimais.

Kalbant apie senuosius Vedų kultūros raštus, jie nebūna anonimiški, visada yra nurodomas jų autorius. Apie autorių gyvenimą ir savybes informuoja dvasinių mokytojų seka - guru parampara.

Taigi, visus tavo įvardintus kriterijus praktiškai panaudoti Vedų dvasinėje kultūroje yra nesudėtinga. Manyčiau, kitose religinėse sistemose su istoriniais faktais yra sudėtingiau, nes jas įsteigusių šventųjų ir pranašų yra tik senovėje. Tuo tarpu vaišnavizme mes turime iki šių laikų ateinančią aukščiausio lygio dvasinių mokytojų seką, ir galime tiesiogiai pažinti juos, jų savybes, veiklą, mokymą.