Iš diskusijos supermama.lt forume

dewofsoul: Gal turit kokių įtikinamesnių įrodymų, kad yra siela, tarkim?

Vienoje visai rimtoje svetainėje radau liūdną diskusiją:
http://www.technologijos.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=16764



atma:

Ačiū dewofsoul už aktualią temą.

Yra ką aptarti. Pabandykim po truputį - pirmasis straipsnis iš technologijos.lt:

http://www.technologijos.lt/n/pasaulio_pas...amp;l=1&p=1

QUOTE

Laboratorinės žiurkės galvos smegenyse žybsnis įvyksta po nukirsdinimo praėjus maždaug 50 sekundžių ir trunka maždaug 10 sekundžių. Žmonių atveju smegenys pomirtinį „žybsnį“ generuoja maždaug trečią-ketvirtą minutę po to, kai sustoja širdis ir į smegenis nebetiekiamas kraujas (tai prilygsta atvejui, kai galva atskiriama nuo kūno). Žmogaus smegenų žybsnio trukmė – nuo pusės minutės iki trijų minučių.

Mokslininkai užregistruotas anomalijas pavadino „mirties bangomis“ ir dabar mėgina išsiaiškinti, ką jos galėtų reikšti. Žinoma, hipotezė apie sielą, kuriai išeiti iš kūno reikia šiek tiek laiko, atrodo gražiai. Šiuo atveju gal net būtų galima „toleruoti“ ir žiurkių atvejį, iškėlus prielaidą, jog vis dėlto pomirtiniame pasaulyje vietos yra ir joms. Šiuo aspektu gana logiškai atrodo prielaida, jog „didesnė“ žmogiškoji siela nuo kūno atsiskiria maždaug per tris minutes, o „mažesnė“ žiurkiškoji – per dešimtį sekundžių.

Žvelgiant iš kur kas materialistiškesnių pozicijų, mirštančių žmonių ir gyvūnų smegenyse fiksuojamas efektas liudija tik tai, jog egzistuoja tam tikras su fiziologiniais mirštančių smegenų procesais susijęs reiškinys.

„Smegenų aktyvumo žybsnius smegenyse, į kurias nebeteka kraujas, galima paaiškinti ir be jokios mistikos, – įsitikinęs L. Čavla. – Neuronai organizme sudaro elektros grandinę. Pristigus deguonies, neuronai praranda elektrinį potencialą ir tiesiog „išsikrauna“ ūmiai ir vienu metu – nelyginant lavina.“

„Panašu, jog mirštančiose smegenyse iš tiesų stebimas elektrinio neuronų potencialo kolapsas, – sutinka vienas iš olandiškojo eksperimento autorių A. Konenas. – Juk „gyviems“ neuronams būdingas nedidelis neigiamas krūvis, o neuronų įtampa siekia maždaug 70 milivoltų. Įtampą neuronai generuoja pro ląstelės membraną, jos išorėn „pumpuodami“ teigiamą krūvį turinčius kalcio jonus. Žuvusių neuronų poliariškumas labai greitai pasikeičia iš „minusinio“ į „pliusinį“. Galbūt kaip tik tai ir sukelia reiškinį, kurį vadiname „mirties bangomis“.

Kitaip tariant, lyg ir nieko antgamtiško – elektros reiškiniai ir tiek.

Tai išeina, kad "mirties bangų" priežastis nežinoma, keliamos įvairios hipotezės, ieškoma paaiškinimų.

Kiek liečia sielą, tai pvz. tokių šventųjų raštų, kaip Bhagavat-gita, teigimu, siela (atma, jivatma, individas) yra neapčiuopiama ir nemateriali, nepamatuojama, nesunaikinima, nepažeidžiama, nedaloma, negimusi ir neturinti galo, amžina. Siela yra ne šio materialaus pasaulio dalelė, bet grynai dvasinė, transcendentinė, anapusinė, dvasinės sąmonės dalelė. Tai reiškia ne fizikinė energija ir negali būti pamatuota fizikinių procesų tyrimais.

Pagal Bhagavad-gitą, kiekvienos gyvos esybės kūnas yra tarsi mašina, sudaryta iš materialių pradmenų, kurioje kaip "vairuotojas" įsodintas dvasinis "aš" - nemateriali siela.

Kažkokie fizikiniai procesai vyksta, ir "mirties bangų" paaiškinimas neišvengiamai turi apimti fizikines priežastis, kaip antai neuronų poliariškumos kitimas, deguonies stygius.

Bet kaip fizikinės priežastys ir procesai susiję su nematerialiomis, metafizinėmis priežastimis ir procesais - to negali būti ištirta. Mokslininkams ir mąstytojams liks tik spėlioti.

Taikant Bhagavad-gitos teikiamas žinias, įvairius pradmenis ir procesus galima analizuoti kaip išsidėstančius skalėje nuo grubiausio link subtilesnių, iki subtiliausio. Grubiausias pradmuo būtų kietasis materijos būvis (žemė, kietieji kūnai ir t.t.), toliau skystasis - vanduo, skysčiai, toliau reaktyvusis - ugnis, toliau - orinis, dujinis, toliau - erdvinis, eteris. Kiekvienas iš jų yra akivaizdžiai lengvesnis ir turintis "mažiau turinio" nei prieš tai buvę - pvz. oras lyginant su ugnim ir vandeniu. Ties čia fizikiniai pradmenys baigiasi, toliau einama link dar didesnio subtilumo, prasideda neapčiuopiami, bet dar materialūs pradmenys - jutimai, tada protas, tada intelektas. Jutimų funkcijos labiau apčiuopiamos, ir turi "daugiau turinio", pvz. mūsų jutimai - klausa, rega, lytėjimas, skonis, uoslė - pripildyti mūsų patyrimo turinio, gana konkretaus dalyko, o protas jau pripildytas labiau nutolusio ir abstraktesnio turinio - minčių ir pan. Intelektas apima gilesnį, dar labiau neapčiuopiamą suvokimą nei mintys. Mintys analizuoja, klasifikuoja, įvardina, intelektas suvokia gilioje sintezėje.

O dar subtiliau nei intelektas yra siela. Siela yra pats patiriantysis, "aš", sąmonės pirminis šaltinis, ir išeina už materialios visatos apčiuopiamų ir neapčiuopamų, bet materialių, laikinų energijų spektro.

Materialiame pasaulyje siela yra "įsodinta" į grubesnius pradmenis - iš pradžių į subtilųjį kūną, sudarytą iš intelekto, proto ir jutimų, o po to į grubųjį kūną - sudarytą iš skysčių, audinių ir kaulų bei biologinių reakcijų (grubieji pradmenys). Siela glūdi širdyje, ir nematerialiu, mistiniu būdu susijusi su subtiliuoju kūnu, įtakoja jį, o subtiliojo kūno procesai valdo grubiojo kūno procesus (t.y. pvz. mes visų pirma norime padaryti judesį - proto sfera, o po to atliekam tą judesį fiziniu grubiuoju kūnu - kūno sfera). Taip žmogaus ar kitos gyvos esybės organizmas ir funkcionuoja. O mokslininkai geba tirti tik grubiojo kūno procesus ir spėlioti apie tai, kaip subtiliojo kūno procesai susiję su grubiojo kūno procesais (pvz. kaip įvairius vaizdinius prote iššaukia reakcijos smegenyse, ir t.t. ir pan.), bet negali net priartėti prie žinių apie sielą.

Žmogaus ir kitų gyvų esybių organizmas funkcionuoja taip pat ir nevalingai - plaka širdis, vyksta visi apykaitos procesai, mūsų mintys ir proto būsena įtakoja kaip tai vyksta, bet kiekvieną organizmą - nuo mikro iki makro - pačios visatos - "užveda" ir palaiko gamtos dėsniai, subiliosios jėgos ir pats Kūrėjas. Kūrėjo valia mirties metu siela iš vieno kūno perkeliama į kitą aplinką, kitą kūną. Aukšesnių nei fizikos dėsniai dalykų matavimai negali apčiuopti, protas ir filosofiniai apmąstymai - taip pat negali. Apie juos mes tik galim gauti žinių tik iš paties Kūrėjo ir jo atstovų, žinančių apie visa tai, atitinkamai visas tas žinias užfiksuojančių raštuose, kurie žmonijoje žinomi kaip šventieji raštai.

Mirtį patyrę žmonės prisimena gana skirtingus priešmirtinius išgyvenimus – apie juos esame rašę. L. Čavla neatmeta galimybės, jog žybsnių metu mirštančios smegenys sąmonėje generuoja keisčiausius vaizdinius, pradedant šviesa tunelio gale, baigiant jau mirusių asmenų apsireiškimu ir akimirksniu prabėgančiais viso gyvenimo prisiminimais. Gana tikėtina, jog galingi elektriniai impulsai kuriam laikui gali sukrėsti mirštančiojo psichiką, taip pat joje glūdinčias ilgalaikę ir trumpalaikę atmintį. Galbūt tai ir gali paaiškinti tuos atvejus, kai priešmirtinius išgyvenimus patyrę žmonės prisiminė, kaip prieš jų akis akimirksniu praskriejo visas jų gyvenimas ar „aplankė“ seniai mirę artimieji.

Tiesa, L. Čavlos pacientai iš mirusiųjų pasaulio nebegrįžo. Ir jų pasakojimų apie pomirtines patirtis išklausyti nepavyko. Kaip kad iki šiol nėra pavykę „pataikyti“ ir elektroencefalografais užregistruoti klinikinę mirtį patyrusių ir vėliau atsigavusių žmonių smegenų impulsus. Tad tokios mokslininko prielaidos kol kas nėra patikrintos.

Pomirtinius išgyvenimus jau senokai tyrinėjantis Kentukio universiteto mokslininkas Kevinas Nelsonas (Kevin Nelson) abejoja, jog tokie išgyvenimai galėtų būti susiję su „mirties bangomis“. Šį reiškinį lydintys neuronų poliariškumo pokyčiai, jo žodžiais tariant, dažnai vyksta ir epilepsijos priepuolių metu. Tačiau juos patyrusieji nieko panašaus į pomirtinius išgyvenimus neprisimena. K. Nelsono įsitikinimu, nei „mirties bangų“, nei priešmirtinių regėjimų fenomeno negalima laikyti išaiškintu.

Pagal mane, čia problema tame, kas suprantama kaip priežastis, o kas - kaip pasekmė. Vieni laiko elektrinius impulsus smegenyse vaizdinių priežastimi, o kiti - vaizdinius elektrinių impulsų smegenyse priežastimi. Tai sena kaip pasaulis dilema - iš ko atsiranda kas, ar materija iš dvasios, ar dvasia iš materijos. Tuo principu atskiriamos materialistinė ir dvasinė koncepcijos. Asmeniškai esu linkęs priimti dvasinę koncepciją, nes joks akmuo kol kas nepagimdė nieko gyvo, o žmogaus norai ir sprendimai ir vidiniai sąmoningi motyvai valdo jo fizinį kūną, taigi, aukštesnis pradas akivaizdžiai yra dvasia.