1. TAIP, kai kalbame krikščionybės ir to laiko bei Izraelio žmonių kontekste.

2. TAIP, kai kalbame apie visiškai tokį patį ryšį, kokį turi Jėzus su Aukščiausiuoju.

3. TAIP, kai kalbame apie tai, kad mylėti Dievą gali išmokyti tik tas, kas pats jį myli, tobulas asmuo, kuris yra pas Dievą.

4. NE, kai pradedama taikyti šitai pernelyg globaliai ir absoliučiai raidiškai bei mechaniškai, ir per ydingą konkurencinę ir neigimo logiką.

“Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą­, tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs. Einu jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš. Kur Aš einu, jūs žinote, ir kelią jūs žinote”. Tomas Jam sako: “Viešpatie, mes nežinome, kur Tu eini, tai kaip žinosime kelią?” Jėzus jam sako: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.
Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau nuo šiol Jį pažįstate ir esate Jį matę”.
Jn 14,1-7

a) Atsižvelkim į tai, kad Jono Evangelija yra labiausiai teologiška, jos autorius perduoda ne tik tai, ką žino, bet ir tai, kaip supranta. Todėl, teologiško teksto teiginius taikyti kituose kontekstuose ir kitomis prasmėmis, nei pats Evangelijos teksto autorius nori suteikti  savo suvokimų išreiškimui, yra problemiška.

b) "Niekas nenueina" - šitam kontekste nėra panašu į tiesioginį kiekybinį tvirtinimą, "visame pasaulyje ir visoje visatoje nei vienas", bet greičiau galioja ne taip globaliai, kaip nesiekiantis jokio kiekybinio tvirtinimo, o kokybinio, giluminės ir esminės sampratos apie Jėzaus reikšmingumą visų pirma mokiniams, po to žydams, po to kitiems žmonėms, perteikimo tikslo.

Tiesioginis ir pirminis šių žodžių tikslas yra įvardinti Jėzų kaip aktualiai realų kelią, o ne paneigti kitų galimų tokios pat prigimties Dievo malonės kanalų ir konkrečių kelių galimybę.

Taikyti šiuos žodžius šalutine prasme, kaip kiekybinį ir neigiantį globaliai tvirtinimą, būtų išėjimas už to, ką teigia Jono Evangelijos autorius savo tekstu. Kitaip sakant, toks taikymas neturi pagrindo.

Jeigu toks neigiantis aspektas čia būtų turimas galvoje, nereiktų daryti tokios išvados iš dviejų trijų trumpų žodžių, bet tai būtų išsamiau paaiškinta, kaip ir kiekviena svarbi idėja, kurią gana išsamiai paaiškina Jono Evangelijos autorius savo tekstu. Tą ką nori pasakyti svarbaus, jis pasako daugeliu sakinių, kurie sukasi apie tą vieną mintį.

Čia sakoma, kad tuo keliu, kuris minimas, einama ne kaip kitaip, bet per Jėzų, kitaip sakant, kad jis yra tas būtinasis kelias, ir niekas, kas duotoje situacijoje eitų kitais keliais-aplinkkeliais, ar be to kelio - ne per galingiausią Dievo Šventąjį, šiuo atveju kaip atsiųstą patį artimiausia pasiuntinį - Dievo sūnų, ne per malonę, ne per pavyzdį, ne per persiėmimą jo meilės Dievui dvasia, tai pat ne per tikėjimą juo, kartu su tikėjimu Dievu - negalėtų nueiti ten, kur jis eina, negalėtų nueiti pas Dievą. "Jeigu neveikia silpnesni vaistai, ir stipriausias vaistas neveikia, kitų kelių nebelieka, niekam nėra išsigelbėjimo".

Be to, čia galima rasti "urgency", skubaus priėmimo būtinybę, išskirtinio pasišventimo ir pasirinkimo būtinybę. "Dabar arba niekada". Jėzus čia sako, "be manęs jūs niekur nenueisite, nesvarstykite, nebūkštaukite, neabejokite, kaip tikite Dievą, tikėkite ir manimi, kaip keliu". "Jeigu neisite, nei vienas niekur nenueisite". "Aš atsiųstas pas jus ir tik per mane galite eiti, jau atidariau tas duris, dabar nėra reikalo stovėti prie durų".

c) jeigu teisingas būtų kiekybinis, "buhalteriškas" žodžių "niekas nenueina" traktavimas, praeities, dabarties, ateities, ir visų erdvės koordinačių atžvilgiu, tada Mozė, Elijas ir kiti didieji žydų pranašai negalėtų būti pas Dievą, kai paties Jėzaus patvirtinta, kad jie jau ten yra.

Panašiai yra su eilute iš Jono Evangelijos "Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys ir plėšikai, todėl avys jų neklausė."  Jeigu čia traktuosime pernelyg raidiškai ir mechaniškai žodį "visi", tai gausis taip, kad Mozė, Elijas, Jonas Krikštytojas buvo vagys ir plėšikai. Ar Jono Evangelijos autorius tą norėjo pasakyti? Nepanašu.

d) Jėzus, kuris Jono Evangelijoje sutapatina save su YHWH, "Esu, Tas, Kuris Esu", Jahvės arba kitaip sakant, jo paties (Jėzaus) iš anksto pasirinktai ir vestai bendrijai yra vienintelis galutinis kelias, Izraelio religinės istorijos kontekste. T.y. jis yra visų Izraelio pranašysčių išsipildymas ir tas, dėl kurio viskas ir prasidėjo Izraeliui. Jo sekėjai ir malonės gavėjai negali eiti kaip nors kitaip, nebent jis pats tai nurodytų, kaip kelią, kuriuo sekėjas turi eiti. Kitaip sakant, čia Jėzus išreiškia savo išskirtinę globą savo sekėjų atžvilgiu, kad be jo pagalbos pas Tėvą jie eiti patys, savo jėgomis, savo pasirinkimais, nebegali, kad jis yra Izraelio religijos išpildymas ir lauktasis galutinis Mesijas. Jau turėdami ryšį su juo, Jėzumi, jie privalės eiti jo vedimu ir jo pagalba, jo mokymo ir dvasios sekimu, tarsi keliu.

Bet Jėzus čia nesako, kad tik jis vienas yra toks vedantis, ir kad einant juo, kaip keliu, jis negali pasitelkti kitų vedančiųjų pagalbos. Būdamas konkrečiai savo sekėjų vedančiuoju, jis neišvengiamai yra jų kelias, bet apie tai, kad šalia jo negali būti daugiau tokių vedančių, ne mažesnio kalibro, kaip jis pats, su kuriais jis yra "vienoje valtyje", vienybėje Dievuje, specifinėje Dievo misijoje, o taip pat ir bendrojoje Dievo misijoje, šis Jono Evangelijos teiginys nieko nesako, tai nėra teiginio tikslas.

Pavyzdys galėtų būti Jėzaus Motina Marija, kuri pvz. Fatimos apsireiškimuose išsako savo galimybę globoti ir vesti.

Šioje specifinėje Dievo misijoje, šis vedimas yra neatsiejamas nuo Jėzaus.

Kalbant apie bendrąją, visatos ar planetos įvairiais laikmečiais, Dievo misiją, darbuodamiesi toje pačioje Dievo misijoje, vedantieji gali būti toliau vieni nuo kitų, ir nebūti taip akivaizdžiai ir tiesiogiai susiję.

Pavyzdys galėtų būti pranašas Muhamadas ir islamas. Jėzus neatskiriamas nuo islamo, bet Muhamado sekėjai, kartu turintys per Muhamadą gautą tikėjimą Jėzumi, nėra tiesiogiai Jėzaus sekėjai. Jų vedantysis yra Muhamadas. Gali atsitikti taip, kad Muhamado vedimu ir pritarimu jie gali Dievo įkvėpimo skatinami ateiti pas Jėzų mokytis, kaip pas išskirtinį abraomiškųjų religijų mokytoją, jau reikšmingesnį jiems nei Muhamadas, vienintelį, kuris gimė Dievo galios veikimu, be žmogiško pradėjimo, ir kuris turi ekskliuzyviai artimą ryšį su abraomiškųjų religijų Dievu.

e) kalbant apie visą pasaulį, reikia turėti galvoje, kad šiais laikais pasaulio suvokimas yra labiau išsiplėtęs nei prieš tūkstantį ir daugiau metų. Tai, kas to meto žmonėms atrodydavo visas pasaulis, ir apie ką kalbėdavo, kaip apie  pasaulį, buvo jų gyvenamasis, pažįstamasis pasaulis, kurio kraštai (ribos) buvo regionai pasiekiami tolimiausiomis kelionėmis, ir žmonės gyvenantys žinomajame pasaulyje buvo suvokiami kaip visa žmonija. Taigi, daug teiginių gali įgauti figūratyvią reikšmę, kurios autoriai niekada nebūtų taikę pasaulio, žmonijos ar visatos, kaip mes dabar tas sąvokas suprantame, atžvilgiu.

Panašiai yra su žodžiais "amžinas", "amžiai". Pvz., tarkime teiginyje, "tu būsi čia amžinai", žodis "amžinai" gali nurodyti į reikšmę "nepaprastai ilgai, per ilgai, be reikalo ilgai". Amžių amžiai ir amžinumas gali nurodyti į labai ilgus laikotarpius, ką sako pati žodžio šaknis, jeigu kontekstui nėra svarbu konkrečiai įvardinti visiškai absoliutų begalinumą. Šia prasme, amžinumas ir absoliutus begalinumas yra du skirtingi dalykai. Amžių amžiai tiesiog reikštų neaprėpiamai ir nesuvokiamai ilgą laiko tarpą, kaip pvz. milijonai metų.

Panašiai, "niekas nenueina" gali turėti realistiškiau taikomą reikšmę - "iš šios aplinkos, laikmečio, sąlygų, - mūsų pasaulio žmonių, - niekas neturi kitos galimybės. Kas ir yra faktinė tiesa, nes bent 2000 metų Vakarų civilizacijoje kito tokio vedančio mokytojo kaip Jėzus, nebuvo.

Kita vertus, tais laikais, taip pat ir Jėzaus mokiniams, viso pasaulio religinė įvairovė nebuvo pažįstama tokiu būdu, kokiu pažįstama dabar. Taigi, imti iš konteksto Jėzaus mokinių išsireiškimus apie Jėzaus kaip kelio išskirtinumą, ir taikyti visai pasaulio religinei raiškai yra dalykų iškreipimas. Tai neteisinga.

Panašus dalykas būtų imti Fatimos regėtojų suvokimus ir paaiškinimus apie jiems suteiktą apreiškimą, ir taikyti to konkretaus apreiškimo savybes kaip kurpalį matuoti ir vertinti visus kitus apreiškimus krikščionybės viduje. Apreiškimo paaiškinimai ir apibūdinimai yra svarbiausi paties to apreiškimo kontekste, jie tam ir yra skirti.  Konkrečių apibūdinimų ir iš jų sekančių išvadų tiesinis ir mechaniškas taikymas kitiems dieviškiems apreiškimams, kuris būtų per daug atitolęs nuo to konkretaus apreiškimo, neišvengiamai gali turėti destruktyvumo ir klaidingumo.